natūralus akmuo

Kurdami jaukius namus ar prabangias viešąsias erdves tikrai pagalvosite apie natūralų akmenį. Marmuro, granito, onikso ar travertino stalviršiai, registratūros, grindys, laiptai bei sienų apdaila atrodo įspūdingai. Akmens spalvų ir raštų įvairovei nėra ribų - akmuo tiks kiekvienai erdvei. Palyginę natūralių akmenų išskirtines savybes lengviau nuspręsite, kuris iš jų tinkamiausias Jūsų projektui. 

Kiekvienas natūralus akmuo turi ryškų savo charakterį - tai lyg gyva asmenybė jūsų namuose. Tylus, paslaptingas, brandus - tai žodžiai, tinkantys bet kuriam akmeniui apibūdinti. Prie šių universalių savybių prisideda išskirtiniai akmenų bruožai: vienas - kietas ir žaismingas, kitas - jautrus ir ekstravagantiškas, trečias - kuklus ir linkęs būti nepastebėtas. 

Visi gamtoje randami akmenys pasakoja milijonų metų senumo istorijas. Ar nenuostabu, kad įsigiję natūralaus akmens sieną, laiptus ar stalviršį, galėsite juos skaityti? Tik pagalvokite - XXI a. virtuvėje raikydami duoną, šaukštu maišydami lėkštėje sriubą ar prisėdę išgerti arbatos, prieš akis regėsite pasirinkto akmens kelionę iki jūsų namų. Pasaulį suformavę nenutrūkstantys erozijos, nuosėdų kaupimosi, grimzdimo ir iškilimo ciklai įbrėžti uolienų juostose ir lūžiuose. 

Dažniausiai interjero kūrėjų naudojamas natūralus akmuo yra marmuras. Išvydus marmuro spalvų įvairovę ir subtilius gyslų piešinius, nesunku atspėti, kodėl. Šviesaus marmuro santūrumas suteikia namams elegancijos ir lengvumo, tamsaus marmuro raštai – solidumo ir klasikinės prabangos.

Iš natūralių dekoratyvinių akmenų savo kietumu ir ilgaamžiškumu išsiskiria granitas ir kvarcitas. Granito ir kvarcito plokščių pasitaiko itin drąsių spalvų ir raštų. Už granitą kietesnė, iš kvarco dalelių sudaryta gryna kvarcito uoliena būna balta, bet šis akmuo dažnai nustebina pasakiškomis spalvomis ir piešiniais, atsirandančiais dėl kitų mineralų priemaišų. Kvarcito tvirtumui ir grožiui sunku atsispirti.

Įspūdingos išvaizdos onikso plokštės dizaineriams patinka dėl jų pralaidumo šviesai ir originalaus piešinio. Onikso sienelės ir pertvaros pašvietus iš kitos pusės atrodo stulbinančiai. Kitų egzotinių akmenų - jaspio, lazurito, amazonito - plokštės interjere sukuria tikrą dramą. Iš priešingos pusės apšviestos agato, aragonito ar ametisto sienelės ir pertvaros prilygsta vienetiniams meno kūriniams.

O gal norėtumėte virtuvėje gurkšnodami kavą grožėtis smėlio kopų raštais? Gelsvų, oranžinių ir pilkšvų atspalvių smiltainio piešiniai primena supustytas kopas, tad jums reikės tik stalviršio iš efektingos smiltainio plokštės. Travertinas - šiek tiek kuklesnis, bet irgi ypatingas žemės atspalvių akmuo. Interjero kūrėjams jis patrauklus savo neutralumu, nes tinka beveik visur. Nuostabus ir išskirtinis travertino bruožas - natūralios skylutės, kurias plokščių tiekėjai kartais palieka atviras, o kartais užpildo specialiu glaistu. Jas gali užpildyti ir stalviršių gamintojai.

Iš visų akmenų santūriausias ir interjere rečiau naudojamas yra pilkas ir juodas bazaltas. Vandenynų dugną sudaranti bazalto uoliena turi puikių savybių – ji nekenksminga, netoksiška, nesprogi ir nedegi. Bazaltas idealiai tinka naudoti lauke, nes atlaiko net stipriausius temperatūrų svyravimus bei orų permainas. Tvirtos ir galantiškos bazalto plokštės puikiai sulaiko šilumą, jų šiluminė izoliacija viršija kitų medžiagų rodiklius.

Į Lietuvos akmens apdirbėjų cechus atkeliauja neįtikėtino grožio akmenų iš įvairiausių pasaulio kraštų. Jie būna supjaustyti maždaug 3,2 m ilgio ir 1,60 m pločio plokštėmis, kurių storis - 3-4 cm. Interjere naudojamų akmenų klodai žemėje slūgso ištisinėmis masėmis. Dėl skirtingų gamtos sąlygų įvairiose pasaulio vietose randama skirtingų mineralų, kurie įeina į akmenų sudėtį ir lemia jų išvaizdą bei savybes. Net tos pačios rūšies akmenų išvaizda, spalvos ir sudėtis gali labai skirtis, jei jie susidarė skirtingose vietose. 

Dauguma šviesaus marmuro rūšių atkeliauja iš Italijos, bet yra nuostabių, spalvotų marmuro plokščių, atplukdomų iš Pietų Amerikos, Azijos, Afrikos. Iš Brazilijos atkeliauja ekstravagantiško žalio ir juodo granito plokščių su gyslomis. Egzotiški brangakmeniai ir pusbrangiai akmenys buvo paplitę senajame Egipte, Babilonijoje, Asirijoje. Iš Artimųjų rytų ir šiandien atplukdoma daug egzotinių akmenų plokščių. 

Pasak garsaus Lietuvos geologo Vincento Korkučio, tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad uolienos ilgaamžės ir nekintančios. Tereikia palankių sąlygų, ir jos gali neatpažįstamai pasikeisti. Žemėje slūgsančios uolienos nuolat susidaro ir persidaro. Gamtos fantazijai pasireikšti išteklių pakanka - po mūsų kojomis slypi daugiau kaip 3 tūkstančiai rūšių mineralų. 

Maždaug šeštadalis, t.y. apie 500 mineralų, žemėje randami didesniais kiekiais. Jie sudaro dažniausiai aptinkamų akmenų pagrindą ir raštus, o retųjų gamta įberia į akmenis tarsi išskirtinių papuošalų. Interjere ir statyboje naudojamų akmenų fizinės savybės priklauso nuo juos sudarančių mineralų atomų dydžio ir valentingumo. Žemės plutoje daugiausia yra kvarco, žėručio, feldšpato, amfibolo ir piroksenų mineralų. Smėlis – tai į smulkiausius grūdelius subyrėjęs kvarcas su kitų elementų priemaišomis. 

Paprastos uolienos susideda iš vienos rūšies mineralų. Pavyzdžiui, marmurą, klintis sudaro kalcito grūdeliai. Sudėtines uolienas sudaro kelių rūšių mineralai. Toks yra granitas (lotyniškai - grūdėtas). Sudėtinės granito dalys blizga skirtingai: galima atskirti skaidrius netaisyklingus kvarco grūdelius, žėručio plokšteles, rusvus ar pilkus lauko špato kristalus.

Žemės paviršiuje randamos uolienos susidaro vykstant fiziniams ir cheminiams procesams. Pagal kilmę jos skirstomos į magmines, metamorfines ir nuosėdines. Jei jūsų stalviršis iš magminės kilmės akmens (pvz. bazalto ar granito) - jis buvo išspjautas iš žemės gelmių veržiantis magmai arba užstrigo žemės plutoje ir ataušo nepasiekęs paviršiaus. Jei nuosėdinės (pvz. smiltainio ar travertino) - susidarė žemės paviršiuje iš susikristalizavusių mineralų nuogulų. Jei iš metamorfinės (pvz. marmuro ar kvarcito) - žemės gelmėse perėjo tikrą ugnies ir slėgio pragarą, iš vienos uolienos virsdamas kita.

Dauguma akmens klodų susidaro žemės gelmėse ir palaipsniui iškyla į paviršių, veikiami fizinių procesų. Kuo giliau, tuo uolienas veikia aukštesnė temperatūra ir didesnis slėgis. Besiveržiančios iš 100 km gylio lavos temperatūra siekia 1200-1500 laipsnių. Tokiame gylyje uolienas veikia keliasdešimties tūkstančių atmosferų slėgis. Geologas Vincentas Korkutis savo knygoje "Mineralų pasaulyje" vaizdžiai pasakoja, kaip tokiomis sąlygomis susiformuoja nuostabaus grožio mineralai.

Žemės gelmes užpildo magma - klampi silikatinė masė, susidariusi iš silicio ir deguonies, kurioje gausu ištirpusių cheminių elementų. Požeminių jėgų veikiama, ši masė kyla aukštyn. Jei magma sustingsta nepasiekusi žemės paviršiaus, ji sudaro intruzines uolienas. Tai reiškia, kad gyslose, plyšiuose ir plyšeliuose užstrigę karšti silicio junginiai įsiskverbia į kitas uolienas. Silicio junginių tiek daug, kad jie sudaro du trečdalius žemės plutos masės. Silicio ir aliuminio junginiai įeina į feldšpato (lauko špato), žėručio ir kitų silikatų sudėtį. Kokia bus naujai susidariusių mineralų cheminė sudėtis, priklauso ir nuo konkrečiame gylyje esančios temperatūros ir slėgio.

Plyšiais į paviršių išsiveržusi magma greitai stingdama sudaro efuzines uolienas. Tai reiškia - išsiliejusias. Jose nespėja išsikristalinti visi elementai, nes masė per greitai sukietėja. Efuzinių uolienų grupei priklauso bazaltas, andezitai, porfyritai – plačiai vartojama statybinė medžiaga. Tokios uolienos suformavo Skandinavijos kalnus. 

Arčiau žemės paviršiaus, kur žemesnė temperatūra ir mažesnis slėgis, uolienos dūlėja. Iš smulkių mineralų upėse, jūrose ir vandenynuose kaupiasi nuosėdinių uolienų klodai - smėlio, molio, kreidos ir kitokie sluoksniai. Per tūkstančius ir milijonus metų judant žemės plutai, nuosėdinės uolienos grimzta žemyn. Kuo toliau, tuo jas veikia aukštesnė temperatūra ir didesnis slėgis. Pakitus sąlygoms, ima formuotis naujos - metamorfinės - uolienos. Taip klintys pavirsta marmurais, moliai – skalūnais. 

Skirtingas spalvas ir atspalvius akmenims suteikia priemaišos. Dažnai to paties mineralo atmainos vadinamos skirtingai. Pavyzdžiui, skaidrus bespalvis kvarcas vadinamas kalnų kristalu, violetinis kvarcas – ametistu, geltonas kvarcas – citrinu, dūminis kvarcas – marionu, žalsvas kvarcas – prazemu. Būna, kad viena spalva nepastebimai pereina į kitą. Baltų, geltonų, rudų, raudonų ir juodų spalvų piešiniais išmarginti juostuotieji agatai ir kiti kvarco grupės mineralai – tigro akys, katės akys, sakalo akys.

Skaidrumu vadinama mineralų savybė praleisti krintančią į juos šviesą. Skaidrumas priklauso nuo mineralo cheminės sudėties, struktūros ir mineralų sluoksnio storio. Mineralai būna skaidrūs, apyskaidriai ir neskaidrūs. Skaidrūs – tai kvarcas, gipsas, Islandijos špatas. Apyskaidrių mineralų persišviečia tik briaunos – toks yra smaragdas. Neskaidrūs mineralai – dauguma sulfidų. Kai kurie mineralai įvairiomis kryptimis nevienodai absorbuoja šviesą. Tokie akmenys iš vienos pusės atrodo skaidresni, o pakeitus žiūrėjimo kampą - mažiau skaidrūs.

Kai kuriuos akmenis specialistai pažįsta iš karto, o kitų pavadinimus pavyksta nustatyti tik atlikus laboratorinius tyrimus. Dažnai pasitaiko, kad akmens rūšį vien pažvelgus sunku atskirti. Nepatyrusiai akiai dvi panašių spalvų akmens plokštės gali atrodyti identiškos, nors iš tikrųjų galimi net keli spėjimo variantai. Pvz. tais pačiais raštais ir spalvomis pasipuošę gali būti granitas, marmuras ir kvarcitas. Net paglosčius ar pastuksenus į akmenį abejonės neišsisklaido. Kaip žinoti, koks tai akmuo iš tikrųjų?  

Svarbiausios fizinės akmenų savybės yra mechaninės – kietumas, skalumas, lūžumas, braižumas, dūlėjimas. Optinės – skaidrumas, spalva, blizgesys. Morfologinės – kristalų išvaizda, briaunų brūkšniuotumas, svoris, magnetingumas, elektringumas, radioaktyvumas. Kad ir kaip keista, spalva nėra pagrindinis akmens rūšies požymis. Kartais sutrintas į miltelius akmens gabaliukas gali virsti visai kitos spalvos dulkėmis. 

Kai kuriuos akmenis lengva pažinti iš blizgesio, t.y. šviesos kiekio, atsispindinčio nuo jų paviršiaus. Blizgesys matuojamas šviesos lūžio koeficientu ir būna deimantiškas, stikliškas, riebus, vaškiškas, perlamutriškas, šilkiškas. Stikliškai blizga du trečdaliai visų mineralų, ypač - kvarcas, korundas, topazas, kurių šviesos lūžio koeficientas 1,3-1,9. Mineralai, kurių koeficientas didesnis (1,9-2,6), blizga stipriau - pvz. cirkonis, deimantas. O jei koeficientas dar didesnis – tai jau metalinis blizgesys. Riebiai blizga chalcedonas, perlamutriškai - taurusis opalas, žėrutis, talkas. Į juos krintanti šviesa atsispindi ne tik nuo paviršiaus, bet ir nuo vidinių skalumo plokštumų. Šilkiškai blizga malachitas.

Natūralaus akmens paviršiai puikiai atrodo bet kokiame interjere, tačiau prieš pasirinkdami tinkamą akmenį savo projektui, turite apsvarstyti keletą dalykų. Visų pirma, kokia bus gaminio paskirtis, kiek ir kaip dažnai jo paviršius kontaktuos su skysčiais, ir kiek laiko bei pastangų norėsite skirti jo priežiūrai.

Granitas, marmuras, travertinas ar bet koks kitas natūralus akmuo yra porėtas. Tai reiškia, kad į jį prasiskverbia skysčiai. Net ir nespalvoti skysčiai gali pakeisti akmens paviršiaus spalvą, jame atsiras dėmių. Kad taip nenutiktų, natūraliam akmeniui reikia specialių priežiūros priemonių.

Natūralaus akmens stalviršių gamintojai paviršiams apsaugoti rekomenduoja naudoti impregnantus (hermetikus). Akmenį impregnuoti reikia reguliariai, maždaug kas 6-12-24 mėnesius, priklausomai nuo akmens tipo. Kiekviena akmens rūšis yra skirtingo porėtumo, todėl reikalauja skirtingos priežiūros. Dirbtinio akmens medžiagos yra mažai porėtos arba visai neporėtos, todėl joms reikia mažiau priežiūros. Štai kodėl dirbtinio akmens stalviršiai tokie populiarūs virtuvėse ir voniose!

Akmeniniams paviršiams impregnuoti dažniausiai naudojami skysti hermetikai. Įsiskverbę į akmenį, jie užpildo paviršiaus poras ir jose pasilieka (jas tarsi užrakina). Tokie paviršiai tampa nepralaidūs vandeniui ir riebalams. Kai kurie akmens impregnantai kartu yra ir spalvos stiprikliai, kurie ne tik apsaugo paviršių, bet ir suteikia akmeniui ryškesnę išvaizdą.

Impregnuotus akmens paviršius reikėtų valyti neutralaus pH valikliu. Rūgštiniai valikliai suardo hermetiką ir gali pakeisti marmuro, kalkakmenio, smiltainio, travertino spalvą. Rūgštys natūralų akmenį ėsdina (tirpdo jo kalkines daleles), dėl ko poliruotas paviršius tampa dėmėtu. Su dirbtiniu akmeniu tokia tikimybė mažesnė arba jos visai nėra.